- dėmė
- 1 dėmė̃ sf. (4)
1. sutepta, suteršta vieta: Iš kur ta dėmė̃ ant skarelės atsirado? Jnšk. Ištrink šitą dė̃mę J.Jabl. Ant rūbo esti dė̃mės Kp.
2. prk. nuodėmė, yda: Žmogus be kokios dėmė̃s (nekaltas) Jnšk. Palaimintas žmogus, kurs atrastas be dėmės brš. Visam gyvenimui liks dėmė̃ (gėda dėl negero pasielgimo) Gs. ^ Dėmė̃ ugne kaktą svilina Mrk.
3. savo spalva išsiskirianti iš aplinkos vieta: Paraudę ąžuolai ir beržai ryškiomis dėmėmis saulėtą dieną skiriasi iš pilkėjančių peizažo spalvų A.Vencl. Nuo pridėjimo piršto daros dėmė̃ ant veido J. Kur buvo parauga, spuogas, pakūnys, skaudulys, votis, kaip užgyna, ant tos vietos palieka dėmė̃, t. y. retys J. Kai supyksta, tai raudonos dė̃mės veide pasidaro Jnšk. Dėmės gali atsirasti ant visų augalo organų, vaisių, lapų, stiebų rš. Saulės dėmės pasidarė įprastas astronominio stebėjimo objektas P.Slavėn. Kur blakė įkanda, tuoj raudona dėmẽlė Grž. ║ žymė: Trobos nė dėmė̃s nebliko Slnt. Šitai antroji dėmė mūsosios ūkės A1884,301. Augymės (augalai) gyvena su nejokia dėme jutimo P.
4. Pmp apgamas, intapas.
5. Kos42 dėjimas: Čia graži dėmė̃, t. y. padėjimas J.
◊ geltonóji dėmė̃ anat. Macula lutea: Tinklainės centre, kaip tik priešais vyzdį, yra geltonoji dėmė rš. klausomóji dėmė̃; rš anat. Macula accustica.
Dictionary of the Lithuanian Language.